„Kur kas svarbiau yra tapti žmogiškam negu svarbiam!“ – tokį sakinį perskaičiau Pimo van Lommelʼo knygoje Consciousness Beyond Life. Tai ne paties autoriaus, o tik jo pacituoti žodžiai. Bet juk ne tiek svarbu autorius, kiek mintis, atliepianti ir šio straipsnio temą – „Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“ (1 Kor 13, 4), kurią pakiša apaštalo Pauliaus Himnas meilei – popiežiaus Pranciškaus labai išsamiai aptariamas Amoris laetitia IV skyriuje.
Nuolankumas yra kertinis meilės šeimoje akmuo. Beje, meilė turi ir daugiau apibūdinimų, bet vis dėlto nuolankumas yra pats svarbiausias, nors apaštalas Paulius jo ir nemini pirmiausia. Apie nuolankumą verta kalbėti dar ir dėl to, kad gyvename narcisizmo amžiuje. Juk niekada anksčiau nebuvo tiek galimybių aukštinti savęs ir rodyti kitiems tik pačias gražiausias savo gyvenimo puses, net jeigu jos neturi nieko bendro su mūsų gyvenimo tikrove.
Bažnyčią lankantiems žmonėms labai lengva užsikrėsti tuo, kuo gyvena visuomenė. Slaptą troškimą išgarsėti, būti gerbiamiems ir svarbiems jie gali įgyvendinti gerais, ypatingais darbais ir nesirinkti paprastų kelių, kurie išties juos daug greičiau nuvestų į šventumą.
Šv. Augustinas, paklaustas, kokią dorybę laiko svarbiausia, nedvejodamas atsakė, jog nuolankumą. Paklaustas, kokia būtų antra, jis taip pat pabrėžė nuolankumą. O trečia? Nuolankumas! Gerokai vėliau gyvenęs ir šv. Augustiną vienu svarbiausių savo mokytojų laikęs šv. Tomas Akvinietis pirmenybę teikia nebe nuolankumui, bet meilei.
O koks tuomet nuolankumo ir meilės santykis? Apaštalas Paulius nemato skirtumo tarp jų abiejų. Jis sako, kad meilė yra nuolanki! Jam meilė ir nuolankumas – tai vienas ir tas pats. Ir popiežius Pranciškus su tuo sutinka. Išties kiekviena meilė yra nuolanki, bet ne kiekvienas nuolankumas yra meilė! Juk tas, kas myli, negali savęs ir savo poreikių iškelti aukščiau už kito, mylimo žmogaus poreikius. Mylintis žmogus būna nusižeminęs. Bet tas, kuris nusižemina ne iš meilės, gali būti labai stipriai nuo jos nutolęs ir jos nebeatspindėti.
Taigi kokia gi ta nuolanki meilė ir kaip ji reiškiasi šeimoje? Meilė nesiekia savęs aukštinti. Ji leidžia šalia savęs egzistuoti ir kitam, ji vadovaujasi dialogo principu. Ji netrokšta pagyrimų, neturi tikslo nuolatos būti dėmesio centre. Tikros meilės pamatas yra susidomėjimas kitu, rūpestis dėl kito, noras kitam kažką duoti. Grįžtamasis ryšys yra ne išankstinis planas, bet netikėta dovana. Kas meilę sėja, tas ją ir pjauna. Geri meilės darbai, padaryti ne iš noro būti reikšmingam, grįžta dešimteriopai.
Meilės sąvoką išreiškia ne vien nuolankumas, bet nuolankumas apima ir kitus meilės epitetus – tai, jog ji kantri, maloninga, nepavydi, nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai, visa pakelia, viskuo viliasi ir visa tiki. Kaip tik dėl šių savybių ji niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 4–8). Meilė ir nuolankumas vieną partnerį verčia susivaldyti ir atidėti savo poreikį, kai kitas negali jo patenkinti. Toks gyvenimas, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra gyvenimas tarp troškimo ir jo išsipildymo.
Nuolankumas meilėje nėra vien abstrakti frazė, jis niekada negali būti vien negyva raidė. Gyvenimas šeimoje nėra vien tik džiaugsmingas savo poreikių įgyvendinimas, bet ir susivaldymas, atsisakymas ir apsiribojimas, tad nuolankumas yra neišvengiama meilės dalis. Tačiau niekas negalėtų siekti idealaus nuolankumo, jeigu neturėtų nuostabaus ir gyvo pavyzdžio. Meilės ir nuolankumo pavyzdys mums yra Dievas, o akivaizdžiai ir apčiuopiamu būdu – Jo Sūnus Jėzus Kristus. Jis privalo būti kiekvienos šeimos centras, kad sutuoktiniai vienas kito nepaverstų dievais, užkraudami vienas kitam nepakeliamą naštą – nuolat ir be paliovos teikti dėmesį ir išpildyti bet kokį troškimą. Jei bent vienam iš sutuoktinių šeimoje Dievas nėra atrama, jei sutuoktinis nesiekia pasisemti ramybės ir stiprybės per maldą, tai jo santykiams su kitais žmonėmis kyla pavojus.
Kadangi šiais laikais darbas ir veikimas labai sureikšminami, o žmogaus vertė siejama su jo veikla, svarbu prisiminti nuolankumą ir pasirinkimą šeimoje gyventi nuolankumu. Nuolanku suprasti, kad ne mes patys vieni kuriame šeimą savo jėgomis ir ją palaikome, bet Dievas yra šeimos bendraautorius bei gyvybės teikėjas. Kas Jį laiko savo egzistencijos ir santykių centru, tas geba mylėti ir būti nuolankus.
Vytautė Maciukaitė
